AFRIKOS ŽEMYNAS
Kelionių šalys: Senegalas, Bisau Gvinėja
Patirtys: Gamta
Kartą sapnavau labai ryškų bei tikrovišką sapną. Atrodo jutau, kaip susitraukia mentės ir iš jų didžiule jėga kalasi sparnai, kol galiausiai virtau spalvingu paukščiu, išmokau pakilti į orą ir džiugiai skraidžiau. Nebuvau matęs tokio, bandžiau įsivaizduoti, tačiau smalsumas tik dar labiau pakėlė tuometinį susidomėjimą biologija į padanges, kai gamtos muziejuje atpažinau Žalvarnį (Coracias Garrulus)!
Pirmiausia paklausiau senelio ir nuoširdžiai nustebau, jog jis puikiai pažįsta šį, su varniniais painiojamą, paukštelį ir prisimena savo jaunystėje daugybę; jų nutūptus laidus, ža
ismingą krykimą. Deja, šiandien Lietuvoje užfiksuojama vos viena kita šeima, į Raudonąją knygą įtraukta kaip nykstanti rūšis nuo 1989-tųjų. Kokios grėsmės taip staiga išvaikė spalvotą dangų? Staigūs aplinkos pokyčiai? Nesvetingos perimvietės? Plyni kirtimai bei senų medžių stoka? Intensyvi žemdirbystė, suartos pamiškių pievos, pesticidai? Su laikotarpiu sutampa, bet, kas atsakys?
Praėjo veik treji metai, bandant pastebėti Žalvarnį ar bent jau išgirsti balsą. Kokia maloni patirtis buvo jį pirmą kartą išvysti šiandieną! Kur? Senegalo savanų platybėse. Ačiū sugedusiam autobusui, kažkoks miestelis jau buvo nebe toli ir dviese pasileidome dviračiais surasti trūkusios aušinimo žarnos. Dviračio greitis vis dar tinkamas pastebėti ant šakų benutupiant paukščiams. Iškart sustojau, lėtai nulipau ir atsargus žingsnis po žingsnio artinausi nepaleisdamas Žalvarnio iš akių, jis irgi atrodė manimi susidomėjęs. Pavyko prisiartinti per kelis metrus ir žiūrėjome vienas į kitą kelias minutes, kol nesusilaikiau nuo dar vieno, per artimo, žingsnio. Nuskrido. Gražus, protingas paukštis. Tikiuosi sugrįš kada perėti Lietuvon. Tai parodytų reikšmingus gamtajausmius pakitimus tėvynėje.
Istorija nesibaigia! Savaitės bėgyje važiuojame pro degančius atogrąžų miškus. Sausasis sezonas, neišdildomas įspūdis juodais dūmų kamuoliais užversto dangaus ir spalvingo tūkstančių bejėgių paukščių mirgėjimo jame, klykimo..!
Nebepamenu, kodėl ten sustojome. Neilgam. Prisimenu besiartinantį vietinį vyrą su paukščiu rankose. Žalvarnis. Iškart paklausiau kas nutiko ir buvau priblokštas nerūpestingo atsakymo: „Tiesiog svaidžiau į orą akmenis, bandydamas numušti paukštį ir pavyko“.. Ką? Miške gaisras! Nustebintas įvykio keistumo, apžiūrėjau lūžusį sparną, dar kartą paklausiau, ką žmogus ruošiasi su juo daryti. Jis neturėjo atsakymo, aš nebežinojau ką daugiau jam pasakyti. Tiesiog atėmiau iš jo paukštį, neatsisveikinau.
Nuo šiol mūsų buvo dvylika autobuse. Kiekvieną stabtelėjimą išnaudodavome sumedžioti skėrį, driežiuką ar musę mūsų naujajam draugui. Kartu praleidome kelias savaites, pasiekėme kelionės tikslą – DNS mokyklą Bisau Gvinėjoj ir iš tinklo nuo uodų sukonstravome apsauginę palapinę, kad nenuneštas plėšrūno galėtų treniruoti gyjantį sparną. Labai to tikėjausi, bet tuo pačiu žinojau apie trapius, tuščiavidurius paukščių sparnus. Išleisdavau į tankią žolę, buvo pradėjęs susigauti maistą ant žemės pats.
Atėjo metas, kai nebegalėjome juo ilgiau rūpintis, paleidau išbandyti gamtos tvarkos savomis, bent jau sutvirtėjusiomis, jėgomis.
Liko šis nuostabus prisiminimas nekasdienės patirties, nuotraukoje įamžinta akimirka ir mažutis eilėraštis, tarytum sužeistas žalvarnis.
Aš žudau dėl tavęs.
Tu bijai.
Palengva
Abudu išmokstam priprasti.
Ne todėl, kad pajusčiau,
Ką reiškia
Būti tavim.
Tik dėl to,
Jog galėtum gyventi.
21 12 2013