Daugelis su linu susijusių papročių ir technologinių procesų (augalo mirkymo vandenyje technologija, rankinis įrankis mintuvai, kt.) gali būti paveldėti iš tų laikų kai pagrindinė maistinė – pluoštinė kultūra buvo kanapė. Galima kalbėti apie lietuvių etninėje kultūroje egzistuojančią dvigubą kanapės – lino semantiką, kuri bent jau lininės tekstilės tradicijoje nurodo akivaizdžius kanapinių audinių gamybos pėdsakus. Tūkstantmečių istoriją turintis archaiškų pluoštinių augalų (įvarių karnų) ir juos neolite keitusios kanapės kultūrinis (technologinis – apeiginis) kompleksas viduramžiais (ar ankstesniais istoriniais laikais) integravo linus, jų apdirbimui pasitelkdamas kanapių apdorojimo įrankius bei pritaikydamas naujam augalui įvairius su kanape iki tol susijusius tradicinio žemės ūkio bei kitų kultūros sričių kontekstus (papročius, ritualus, meteorologijos ir agrotechnikos žinias, kt.) naujam augalui. Galimai toks pat virsmas vyko neolite pereinant nuo karnos prie kanapės, nes kanapės semantikoje randame pirmykščių pluoštų pėdsakų.

Istorinėje lietuviškų pluoštinių augalinių kultūrų raidos schemoje lininės tekstilės tradicija yra pati jauniausia ir atitinka vėlyviausią etapą (iki pramoninės tekstilės įsigalėjimo). Tą patvirtina kanapės technologinių, paprotinių, kalbinių ir semantinių elementų buvimas atitinkamose su linu susijusiose srityse. Šie faktai rodo kanapę buvus pagrindine pluoštine – tekstiline kultūra iki lino pasirodymo žalvario amžiuje bei ypatingai teisiškai reglamentuoto linų ūkio šakos vystymo XVI – XIX a. Tradiciškiausiu, klasikiniu, kanapės auginimo Lietuvos teritorijoje laikotarpiu galime laikyti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikus. Tyrimo estafetę galėtų perimti istorikai, nes svarbus atsakymas į klausimą koks buvo tikrasis LDK vaidmuo kanapininkystei plėtojantis jos įtakos zonoje buvusiose slavų žemėse.

A. Vyšniauskaitės sudarytuose linų apdirbimo technologijų atlasuose nurodytas mirkymo sritis galima laikyti tradiciškiausiais, tačiau dėl milžiniško etnografinių ir istorinių duomenų trukūmo ne vieninteliais Lietuvos kanapių auginimo regionais. Kitų regionų kanapės kultūrinio naudojimo praktikos reikalauja skubaus ir nuodugnaus tyrimo. Ypatingai Vakarų Lietuvoje (Žemaitijoje), kuri dėl daugelio aplinkybių (kanapės svarbos kultūros pavelde, dirvožemių derlingumo ir kt.) istoriniu požiūriu laikytina tradiciškiausiu kanapės auginimo regionu Lietuvoje.

Paradoksalu, tačiau sovietmečiu sunaikinta linų pramonė šiandienos Lietuvoje sudaro sąlygas atgimti tiek istoriniu, tiek etniniu požiūriu kur kas labiau, nei linas tradicinei kultūrai – kanapei. Tokios ūkio šakos vystymas galėtų tapti didele paspirtimi ir ekonomiškai silpniems Rytų Lietuvos regionams, kur šis augalas tradiciniuose ūkiuose, šiuo metu nelegaliai, nedideliais kiekiais auginamas ir XXI a.

Greta šioje publikacijoje iškeltų tikslų situacijos analizė taip pat parodė Lietuvoje paplitusios populiariosios etnologinės, archeologinės ar kitos mokslo populiarinimo literatūros, kurioje gausu faktais ir išnašomis nepatvirtintų, paviršutiniškų teiginių, daromą neigiamą įtaką viešajam diskursui visuomenei aktualiomis, tačiau kontraversiškomis, su socialiniais tabu susijusiomis (religinėmis, psichologinėmis ir pan.) temomis. Taip pat akivaizdu, kad atliktas tyrimas gali turėti taikomąją (rekomendacinę) reikšmę formuojant tolimesnę, šiuo metu Lietuvos Respublikoje jau įteisintos pramoninės kanapės ūkio šakos vystymo politiką. Valstybinės ir privačios kanapės sugražinimo į Lietuvos žemės ūkį pastangos etnologijos ir kultūros antropologijos (manau ir botanikos, medicinos) mokslų taikomuoju požiūriu yra itin sveikintinos.Tačiau šis procesas neišvengiamai Lietuvos visuomenei sukels naujų su kanapės vadu susijusių įššūkių.

Nepaisant techninių Europos Sąjungoje sertifikuotų kanapės veislių įteisinimo vietinės Lietuvos laukinių kanapių veislės vis dar lieka nereglamentuotos. Maža to, jų neištyrus ir neapsaugojus šiam genofondui gresia sunaikinimas kryžminantis su tikėtina Lietuvoje gan greit gausiai pradedamomis auginti minėtomis pietų kraštų genofondu paremtomis techninėmis rūšimis. Ūkio ir pramonės atstovams, teisinę bazę rengiantiems pareigūnams, būtina atkreipti dėmesį į faktą, kad kol kas nesant išsamesnių tyrimų tradicinėmis Lietuvai laikytinos Ruderalis porūšio pagrindu sukurtos sėjamosios kanapės techninės veislės. Taip pat būtina aktualizuoti techninių veislių poveikio Lietuvai autochtoninėms kanapių veislėms tyrimo poreikį. Šios problematikos nepaisant autochtoninės kanapės genofondo tyrimus ateityje mokslininkams gali tekti vykdyti dirbant su vakarų Baltarusijoje surinktais kanapės pavyzdžiais, tikintis, kad toje šalyje techninių augalo veislių įteisinimo ir auginimo procesas užtruks ilgiau. Taipogi, šiuo metu Lietuvoje (bei Baltarusijos etninėse lietuvių žemėse) tradiciškai auginamos vietinės kanapių veislės, dėl savo savybių nedominančios narkotikų vartotojų ir gamintojų, tačiau aktyviai naikinamos policijos ir milicijos reikalauja išsamaus botaninio – cheminio tyrimo įvertinant narkotinės medžiagos THC kiekius, bei apsaugant autochtoninį, galbūt dar LDK ir ankstesnius laikus siekiantį veislės genofondą nuo išnykimo.

Lietuvių etnomedicinos tradicijos kontekste ši padėtis kelia ir tam tikrų teisinių bei profesinės atsakomybės klausimų už UNESCO pasaulinio ir regionalaus nematerialaus paveldo išsaugojimą bei reglamentavimą atsakingiems Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos pareigūnams. Laukinei vietinės kanapės formai taip pat turėtų būti suteiktas tradicinės augalinės kultūros statusas, kas leistų svarstyti baudžiamosios atsakomybės jų augintojams panaikinimą. Žinoma tai reikalauja didelių diskusijų ir chromatografinių psichoaktyviosios kanapių medžiagos (THC) tyrimų, tačiau naujausi pasauliniai Baltijos regiono kanapių veislių tyrinėjimai rodo jas esant visiškai skirtingos cheminės ir genetinės struktūros, nei narkotinės Indica ar Sativa veislės.

Rolandas Petkevičius

Visą straipsnį rasite „Tautosakos darbai 54“ http://www.llti.lt/failai/TD54_internetui-207-234.pdf