Ką kalba ledynai

Prieš kelias dienas koją užkėlėme ant Mýrdalsjökull ledyno, ketvirto pagal dydį Islandijoje, apimantį nekuklius 600 kvadrarinių kilometrų. Sunkiai apibūdinamas jausmas matyti tokią didybę, bet – taip greitai nykstančią. Mano dėmesį patraukė ledyno nuotraukos stende, darytos nuo 2006 metų iki dabar. Vietoje, kur prieš 10 metų plytėjo keli šimtai metrų ledo, dabar stovi kavinė ir didžiulė mašinų stovėjimo aikštelė atvažiavusiems pasigrožėti šiuo akyse tirpstančiu grožiu.

Image result for solheimajokull changes

Bet tai nebus įrašas apie globalinį atšilimą. Tiesą sakant, šioje diskusijoje apie klimato kaitą aš dažnai nerandu sau vietos. Matyti šūkius „Sustabdykime globalinį atšilimą!“, man tas pats, kas sakyti „Sustabdykime uraganus! Ugnikalnius! Potvynius!“ ir panašiai. Klimato kaita Žemėje nuolat vyksta ir tai ne kažkas, ką mes galėtume sustabdyti (kad ir kokie visagaliai kartais jaučiamės).

Ledas tirpsta. Kas čia keisto? Besikeičiančios temperatūros nėra fenomenas, nežinomas mūsų Žemei, kuri turi savo ciklus – atšilimus ir po jų sekančius ledynmečius.

O keista ir savotiškai baugu tai, kad normaliomis sąlygomis pokyčiai vyksta kur kas lėčiau, kad prie besikeičiančio klimato gyvybė spėtų prisitaikyti.

Dabar nuo didėjančios taršos ir CO2 kiekio ledynai tirpsta tokiu tempu, kad apie jokį ledo „priaugimą“ žiemą nebėra net kalbos, o jūros lygis kyla taip, kad už 20 metų turėsime kažkur perkelti 200 milijonų žmonių nuo pakrančių.

Pastaruosius 20 metų Mýrdalsjökull ledynas atsiraukia po 50 metrų. Kasmet.

http://bcm.bc.edu/wp-content/images/summer_2013/soul-on-ice4_large.jpg
Viršuje minėtas ledynas Mýrdalsjökull – balandį 2006. Apačioje – Spalį, tų pačių metų (!) Fotografija: James Balog / Extreme Ice Survey.

Indija (Delis),

Pakistanas,

Afganistanas

Labiausiai pasaulyje užterštos šalys, išmetančios daugiausiai CO2. Taip, man ir buvo keista, kad Kinija nepatenka į TOP 5, nors didžiuosiuose Kinijos miestuose jau galioja vadinamas „Raudonasis signalas“, įspėjantis apie pavojingą gyvybei oro taršą, negalima išeiti iš namų bent tris dienas. Kai kuriuose miestuose tai sudaro virš 200 dienų per metus.

Įstrigo man mokslininkės iš Kinijos, skaičiavusios šias „Raudonųjų dienų“ statistikas, mintis. Ji klausia, ką man atsakyti savo dukrai, kuri klausia, kodėl ir vėl negali išeiti į lauką pažaisti? Todėl, kad kiekvienas per mėnesį galėtume pasikeisti pigių batų porą iš Kinijos?

Gaminame. Perkame.

Gaminame. Perkame.

Tarša didėja.

Tai oras, kuriuo gyvename.

Ledas nyksta.

Žmonės nepradeda rūpintis, kol nebijo? Nejau reikia mokslinių gąsdinančių skaičiavimų, kad bent minimaliai pakeistume kenksmingus įpročius? Nors Lietuva ir nebus pirmoji per šį šimtmetį užlieta šalis, smogas ar potvyniai neturi ateiti iki mano kiemo, kad pradėčiau apie tai galvoti priimant paprastus kasdieninius sprendimus – ką pirkti, kiek vartoti, kas iš tiesų būtina.

Verta pažiūrėti Chasing Ice dokumentiką ir panaršyti po jų puslapį. Čia pateikia ir praktiškus kasdienius patarimus, norintiems sumažinti savo anglies dioksido pėdsaką. (Chasing Ice.com)

Patys mažiausi darbai veikiami kritinės masės žmonių daro didelius pokyčius.

Būkime ta kritine mase, darančia teigiamus didelius pokyčius.

Vizualiai:

Save

Save

Save

Save

Save

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *