Sienų kirtimas – Niekieno Žemė

AFRIKOS ŽEMYNAS
Kelionių šalys: Marokas – Mauritanija
Patirtys: Sienų kirtimas

Gibraltaro sąsiauris – vartai į Afriką – prasideda didžiausia mano kada matyta industrine zona, uostu ir politinių sienų maišalyne – iš Ispanijos, dar Europos pusėje, reikia kirsti Didžiosios Britanijos sieną, persikėlus vandeniu, Afrikos žemyne vėl Ispanija ir tik tada Marokas. Įtartini jausmai apie sunkiai suvokiamus prekybos srautus, šešių metrų aukščio tvoros, juosiančios pakrantę, su betoniniais įtvirtinimais ir kariuomenės apsauga nelegalioms žmonių migracijoms kursto visų vaizduotę – ką gi sutiksime nepažįstamoje žemėje? Jausmai sutirštinami pasienio pareigūnų palinkėjimais būti labai atsargiems ir didžiule afiša „Ačiū už pasitikėjimą“ po paskutinės patikros, ir mes jau Afrikoje.

Taip atrodo mums, o keliaudami vos ne kiekvienas patiriame, kad arabas marokietis labai įsižeidžia pavadintas afrikiečiu, nes jie taip arti Europos, o juodoji Afrika dar toli ir net neverta dėmesio. Po susipažinimo su šia šalimi kelių savaičių trukmės tyrimais, kirsdami Sacharos dykumą konfliktinėje Vakarų Sacharos valstybėje, atvykstame į paskutinį tašką ant „I“, kuris galingai apjungia visas mūsų naujai įsisavintas žinias: „Niekieno Žemė“ (No Man’s Land) lig šiolei buvo tik kažkoks atgarsis besisiejąs su Serbų konfliktu arčiausiai mano gyvenamos teritorijos. Pats pavadinimas apibūdina vietą, kurioje niekas negyvena, tačiau tokios žemės kirtimas perspjovė net pavadinimo skambesį.

Istorinis Maroko – Mauritanijos konfliktas paliko septynių kilometrų ruožą tarp abiejų valstybių sienų, kuris šiandien tiesiog nepriklauso niekam. Iš pradžių tai nustebina, kad globalėjančiame kapitalizme kiekvienas kvadratinis kilometras sukuria kovas dėl nuosavybės, o čia – tuščios niekieno tolumos! Atrodytų vartai, kuriais patenki į šalį, turėtų būti reprezentatyvus jos veidrodis (pasirodo taip ir yra, tik ne gerasis), nei viena, nei kita, seniai jau kovojusi pusė, nesiruošia bendradarbiauti net kelio tarp jų nutiesimui. Tai – visiškai pamiršta, apleista ir ignoruojama žemė, dengiama storu sluoksniu įvairiausių šiukšlių nuo nepūvančio plastiko iki niekam nereikalingų automobilių, baugiomis įsivaizduojamomis istorijomis. Išnarplioti atsitiktinį tinklą kelių, pramintų per dienas kursuojančių sunkvežimių per akmenuotus smėlynus, mums kainavo visą dieną. Padėdami vieni kitiems, stebėdami kiekvieną autobuso kampą, įveikėme šį nutrūktgalvišką ruožą ir vakare jau juokėmės iš vidutinio šios dienos važiavimo greičio.

Kirsti bet kurią sieną Afrikoje yra sunkus bent vienos dienos darbas ir ne veltui koledže turėjome studijuoti teorinį „Sienų kirtimą“ – tokia tad persipynusi bei sudėtinga tema, juk, neišmoksi – nekeliausi. Taipogi pribloškiantis kultūrinis skirtumas tarp šių kaimyninių šalių, lyg atvyktum į naują pasaulį ir vėl reikėtų mokytis kaip jame gyventi, sukuria mintį galvoje, kad valstybių sienos tėra pieštuku apvedžioti politiniai susitarimai žemėlapiu vadinamame lape. Prieš užmiegant bandau įsivaizduoti kaip šiandieninis pasaulis atrodytų be jų.

2013 12 08


Save

Save

Save

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *