Teko vasarą praleisti vienkiemyje Labanoro viduryje. Būnant gamtoje, tikiu, daug kam kyla mintys – kaip smagu būtų pensijoje turėtį kokį namelį vidur miško… Visiška laisvė.
Mums šios mintys išsirutuliojo iki – o kodėl gi laukti pensijos? Ar skirti savo laiką darbui mieste kiekvieną mielą dieną, kad galėtum ten išsilaikyti ir galiausiai išsipirkti kelis kambarėlius mūriniame bloke? Ar kiekvieną mielą dieną dirbti sau ir savo žemę? Tai yra du skirtingi, vienodai svarbūs ir teisingi keliai. Skirtumas tik – o kuris kelias tavo?
Pagyvenus Kaune, Vilniaus centre, Anglijoje, jau galėjome drąsiai sakyti, kad mūsų kelias – kitas. Ar pažįstamas jausmas, kai protas maištauja, o širdis, rodos, šypsosi jam tiesiai į akis, sakydada: „Paskui mane“?
Taip mus vedė namų paieškos. Apžiūrėjome dvi vietas ir trečiojoje rodydama pirštu pro bruzgynus į suklypusias trobos gonkeles tariau: „Čia bus mūsų miegamasis“. Jokių loginių paaiškinimų, tiesiog aiškus ir tyras jausmas – čia man gera.
palėpė, kur įrengėme antrą aukštą 
puikiai išlikę kokliai, kuriuos, deja, teko išardyti 
ir visgi po kelių metų gonkos virto miegamuoju 
virtuvėlė 
senas pečius ir duonkepis 
Kamara vėliau virtusi erdvia vonia 
