Kada žiemos šaltis ima spausti paskutinius gyvybės syvus, yra metuose diena, kuri mums primena vieną svarbų dėsnį:

…Kai jauti, kad priėjai liepto galą ir jėgų nebelieka žengti nei pirmyn, nei atgal, mus ima valdyti kipšai – baimės, nepasitikėjimas, kaltės jausmas, pyktis, priklausomybės… Vieni mažesni, kiti didesni, bet visi išvien siurbia ir taip nusekusią stiprybę. Tiek vidinę, tiek išorinę.

Kas belieka?

1 – Išsitraukti tas kipšų kaukes ir pažiūrėti joms į akis

2 – sušokti kartu kokį smagų šokį – kaukės gyvena mumyse ir niekur nepasislėpsime, tiesiog veskime į šokį (neleidžiant joms minti ant kojų)

3 – iš visko, kas sulaiko nuo judėjimo į priekį, sukrauti didelį laužą

4 – įkurti ugnį ir švęsti, švęsti, švęsti!

 

Ir velniūkščiai pašokdinti, ramūs, ir jėgų sulaukti pavasario pasikaupė.

Nereikia iškart tikėtis, kad, švyst, ir žiema išvaryta… Bet gi kalbame ne tik apie sniegą, tiesa? 🙂